• Efektyvi komunikacija ir gera kalba

Efektyvi komunikacija ir gera kalba

Teniso terminai: svarbu ir grožis, ir tikslumas >>

Teniso terminai: svarbu ir grožis, ir tikslumas. Tenisas. Žurnalas teniso draugams, 2012 pavasaris, p. 51.

Dauguma teniso mėgėjų sako teniso kortas, bet mes žurnale rašome teniso aikštelė. Daug kas sako eisas, o mes rašome neatremiamas padavimas. Pavyzdžių galėtume vardyti ir daugiau. Kodėl skiriasi tai, kaip kalbame, ir tai, kaip rašome? Kodėl vienus teniso ir apskritai sporto terminus vartojame tokius pačius, kokie yra kitose kalbose, o kitus keičiame lietuviškais žodžiais? Apie tai kalbamės su aistringa teniso mėgėja ir kalbininke, humanitarinių mokslų daktare Asta Kupčinskaite-Rykliene.

Asta, pasakyk nuoširdžiai, ar pati važiuoji žaisti į kortus, ar į aikštelę?

Atsakysiu nuoširdžiai ir kaip tenisininkė, ir kaip kalbininkė. Važiuoju ir į kortus, ir į aikštelę. Šių pavadinimų skirtumas – tai šnekamosios kasdienės ir oficialiosios kalbos skirtumo atspindys. Kasdienėje aplinkoje, šnekėdami su artimaisiais, draugais, mažiau galvojame apie tai, kaip kalbame ir ką sakome, o bendraudami oficialioje aplinkoje labiau save kontroliuojame, stengiamės laikyti viešo elgesio etiketo. Tai apima ir kalbėjimo būdą.

Kodėl mūsų kalboje atsiranda tokių skirtumų kaip kortas – aikštelė, eisas – neatremiamas padavimas? Iš kur tokie dvigubi pavadinimai?

Kad atsakyčiau į šį klausimą, turiu priminti šiek tiek istorijos. Nuo pat pirmųjų lietuviškų raštų, leidinių pastebimas reiškinys, kad tų leidinių sudarytojai, vertėjai stengėsi atrasti arba patys sukurti žodžius, kurie būtų lengvai suprantami, tikslūs ir stilingi. Tai unikalus dalykas, kad jie, neturėdami jokių kalbos teorijų, jokių susitarimų, intuityviai rėmėsi kalbos jausmu ir siūlė lietuviškus žodžius, nors būtų galėję svetimiems žodžiams tiesiog dėti galūnes ir nesukti sau galvos. Per šimtmečius tai susiformavo į tam tikrą tradiciją ir ji tęsiama iki šiol – stengiamasi sukurti savus žodžius, užuot be jokios atrankos priėmus svetimus. Taip atsirado daugybė dabar absoliučiai įprastų sporto terminų – krepšinis, tinklinis, teisėjas, pražanga ir kt.
Gal bus netikėta sužinoti, kad daug sporto terminų buvo sukurta pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikais – XX a. pradžioje. Ir iki šiol juos tariame, net nepagalvodami, kad jie kokie dirbtiniai ar netikslūs: įvartis, kampinis, kėlinys (juokingai dabar skamba haftaimas), saugas (kadaise buvo hafbekas), vartininkas, baudinys ir pan.

Vis tiek įdomu, kodėl yra geimas, setas, bet negali būti eisas?

Tai tikrai įdomus dalykas. Beje, panašus į tenisą… Žaisdami mes visuomet stengiamės smūgiuoti taikliai, stipriai ir gražiai, bet ne visada pavyksta. Tada dar bandome ir viliamės, kad pavyks. Taip ir čia: stengiamasi pasiūlyti lietuviškus žodžius įvairiems dalykams pavadinti. Kai kurie žodžiai iškart tinka ir pasidaro visiems gražūs bei įprasti, o kiti netinka arba nepatinka, arba paaiškėja, kad netikslūs. Taip yra ir tai gerai žinoma, bet juk dėl to, kad vieną kitą kartą nepavyko taikliai atmušti kamuoliuko, mes nemetam žaisti teniso. Gal metam į šalį raketę, bet paskui vis tiek pakeliam ir žaidžiam toliau! Todėl ir lietuviškus žodžius vis bandoma kurti ir pasiūlyti. Kai pavyksta „taikliai smūgiuoti“, būna smagu.

Kad jūsų kalba būtų gera (VIII). Atsargiai žaiskite panašiais žodžiais >>

Asta Kupčinskaitė-Ryklienė. Kad jūsų kalba būtų gera (VIII). Atsargiai žaiskite panašiais žodžiais
Verslo labirintas, 2008 Nr. 3, p. 78–79

Adresantas yra tas, kuris rašo arba kalba, o adresatas yra tas, kuris skaito arba klauso. Apie tai jau esame nekart kalbėję. Šįkart šiuos žodžius prisiminėme visai dėl kitos priežasties – todėl, kad jie labai panašūs. Žodžių panašumas gali ir padėti pasakyti efektingai, ir įvelti painiavos, ir sukelti ne visai linksmą juoką.
Tad kada panašiais žodžiais galime pasiekti teigiamą poveikį, o kada reikia būti apdairiems ir atsargiems? (…)

Panašūs žodžiai gali iškrėsti ir nelinksmų pokštų. Taip nutinka tada, kai netiksliai ištartas ar parašytas žodis visiškai atsitiktinai sutampa su kitu žodžiu. Šiais laikais, kai dauguma tekstų rašoma kompiuteriu ir pasitikima rašybos tikrinimo programomis, tokių atvejų nereta. Specialiosios rašybos tikrinimo programos, žinoma, didelė pagalba. Netaisyklingą žodį jos pažymi arba net automatiškai pataiso. Pavojus kyla tais atvejais, kai netaisyklingai parašytas žodis sutampa su kitu taisyklingu žodžiu. Rašybos tikrinimo programos fiksuoja jį kaip galimą žodį ir netaiso. Šie atvejai paprastai vadinami korektūros klaidomis, deja, rašytojui labai apmaudžiomis, o piktdžiugai skaitytojui – proga pasijuokti.

Štai keletas tokių apmaudžių netikslumų. Atkreipkite dėmesį, kad skirtumas tarp žodžių – tik viena raidelė. Direktoriaus paršas: turi būti direktoriaus parašas. Aprausti draudimu: turi būti apdrausti draudimu. Tarkų pilis: turi būti Trakų pilis. Po naudojimo gerai nusiplakite rankas: turi būti po naudojimo gerai nusiplaukite rankas. (…)

Kad jūsų kalba būtų gera (VII). Kalbėkite vaizdais >>

Asta Kupčinskaitė-Ryklienė. Kad jūsų kalba būtų gera (VII). Kalbėkite vaizdais
Verslo labirintas, 2008 Nr. 2, p. 62–63

Dažnai teigiama, kad kalbėjimas vaizdais, arba perkeltinės reikšmės posakių vartojimas, būdingas grožinei literatūrai: romanams, poezijai ir kitiems meniniams tekstams. Ir tai tiesa. Netiesa prasideda tada, kai imama teigti, kad vaizdingas kalbėjimas nebūdingas ir netgi netinkamas dalykinei kalbai.
Karjeros žmonės, siekiantys kalbėti dalykiškai ir trokštantys sudaryti kuo rimtesnio specialisto įspūdį, tokius dalykus kaip metafora ar metonimija laiko literatų reikalu – tai jie, tie menininkai, tegul suka galvas, kaip čia vaizdingiau, originaliau pasakyti, o mes turim kalbėti racionaliai, konkrečiai, argumentuotai, logiškai. O, kaip neteisinga taip manyti!

Kas yra „kalbėjimas vaizdais“

„Kalbėjimu vaizdais“ pavadinome kalbėjimą vartojant žodžius perkeltine reikšme. Retorikoje tokie žodžiai vadinami tropais. Tropų priskaičiuojama keliolika, bet pagrindiniai yra du – metafora ir metonimija. Kalbant apie verslo kalbą ir dalykinę komunikaciją, svarbi tropų įtikinimo funkcija, taip pat gebėjimas perteikti tam tikrą informaciją, kuri kitu būdu negali būti perteikta.
„Loginiai argumentai įrodo, retoriniai – įtikina“, – teigia retorikos teoretikai. Be to, esama tyrimų, kuriais nustatytas net ryšys tarp vaizdingo kalbėjimo ir teismo priimto sprendimo: kai vaizdingai buvo pateikiami faktai, ginantys kaltinamąjį, jis dažniau buvo pripažįstamas nekaltu, o tais atvejais, kai vaizdingesni buvo kaltinimo faktai, jis dažniau buvo pripažįstamas kaltu. Taigi retorinės priemonės puikiai papildo loginius argumentus ir gali padėti siekti norimų tikslų. (…)

Kad jūsų kalba būtų gera (VI). Nepamirškite formalių, bet svarbių dalykų >>

Asta Kupčinskaitė-Ryklienė. Kad jūsų kalba būtų gera (VI). Nepamirškite formalių, bet svarbių dalykų
Verslo labirintas, 2008 Nr. 1, p. 52–53

Taisyklės ir susitarimai padeda bendrauti. Kai tuos susitarimus žinome, paprasčiau sprendžiame kilusius uždavinius: pradedant nuo to, kaip rašyti gyvenimo aprašymą (CV), baigiant tuo, kaip apsirengti, tarkime, einant į dalykinį susitikimą.
Apie taisyklių laikymosi svarbą šįkart pakalbėkime remdamiesi tinklo etiketu ir vienu elektroninio laiško elementu – parašo bloku. Ankstesniuose straipsniuose esame kalbėję, kad bendraujant internetu laikytis etiketo, t. y. sutartinių taisyklių, yra netgi svarbiau nei bendraujant akis į akį. Internete nematyti pašnekovo reakcijos, nėra galimybės pasitaisyti suklydus, be to, parašytas ir elektroniniu laišku išsiųstas tekstas yra fiksuotas. Jis bet kada gali būti parodytas daugeliui žmonių. Taip, internete laikytis bendravimo taisyklių svarbu. Tad pažvelkime, kaip mes jų laikomės.

Elektroninio laiško parašo blokas

Prieš porą mėnesių Kalbos ir komunikacijos centras atliko vieno elektroninio laiško elemento – parašo bloko (angl. signature), pateikiamo laiške po tekstu – naudojimo tyrimą. Tyrimui iš kelių tūkstančių elektroninių laiškų buvo atrinkti 202 laiškai, dalykine intencija siųsti iš skirtingų Lietuvos įmonių unikalių adresatų, t. y. iš vienos įmonės į tyrimą įtrauktas tik vienas elektroninis laiškas. Atlikus tyrimą nustatyta, kad 43 proc. elektroninių laiškų buvo išsiųsti be automatiškai pačiame laiške pateikiamo parašo bloko, nors dalykinėje komunikacijoje automatiškai pateikiama informacija apie siuntėją yra labai svarbus bendravimo elementas, atliekantis keletą funkcijų. (…)

Kad jūsų kalba būtų gera (V). …turite būti turtingi! >>

Asta Kupčinskaitė-Ryklienė. Kad jūsų kalba būtų gera (V). …turite būti turtingi!
Verslo labirintas, 2007 Nr. 6, p. 39–41

„Mūsų išskirtinumas – kokybiškos žaliavos“.

„Visi mūsų produktai gaminami tik iš aukščiausios kokybės sudedamųjų medžiagų“.

„Mes naudojamės gausiais ištekliais“.

„Užsakymus įvykdome nedelsdami, nes visuomet turime reikiamą kiekį atsargų“.

Įprasti, bet veiksmingi įvairių prekių gamintojų pareiškimai. Su gera kalba – tas pat. Jei norite, kad produktas, t. y. jūsų tekstas, būtų geras, turite turėti daug kalbos išteklių ir naudoti kokybišką žaliavą. Turimų atsargų ir sukurto produkto ryšys akivaizdus: jei atsargų turite daug, galite išsirinkti tinkamiausias, jei mažai – rinktis nėra iš ko ir tenka verstis turimomis.

Ar jūs turtingi?

Tai žinosite patys sau atsakę į keletą klausimų: ar dažnai sulaukiate prašymų patikslinti, ką norėjote pasakyti? Ar kartais jaučiate, kad tenka ilgokai pagalvoti, kol randate tinkamą žodį? Ar būna, kad jūsų juokų kiti nesupranta? Ar būnate savimi nepatenkinti dėl to, kad turėdami daug įdomios informacijos kalbate nuobodžiai? Jeigu linkstate į šiuos klausimus atsakyti teigiamai, jūsų kalbinis turtas, ko gero, nebus didelis.
Kas gi tas turtas, turbūt jau nerimaujate? Trumpai būtų galima apibendrinti taip: kalbinis turtas – visi jūsų žinomi ir vartojami žodžiai, sakinių konstrukcijos, gramatinės formos, stiliaus elementai. Jie sudaro kalbines atsargas, iš kurių kurdami tekstą „pasiimame“ reikiamą kiekį tinkamų kalbos priemonių. (…)

Kad jūsų kalba būtų gera (IV). Ko iš tikrųjų mes siekiame? >>

Asta Kupčinskaitė-Ryklienė. Kad jūsų kalba būtų gera (IV). Ko iš tikrųjų mes siekiame?
Verslo labirintas, 2007 Nr. 5, p. 52–53

Kai ką nors sakome arba rašome, paprastai turime tikslą. Norime pranešti kokią nors naujieną, norime pasidalyti mintimis, norime, kad mums pritartų, kad kartu su mumis pasidžiaugtų arba kad mus užjaustų. Kalbos tikslus, arba funkcijas, galime įvardyti labai įvairiai, o pagrindinės yra trys: informavimo, poveikio ir bendravimo. Pastaroji, ko gero, skamba gana keistai, bet taip yra tik iš pirmo žvilgsnio.

Ankstesniuose straipsniuose aptarėme, kaip kalbėjimo būdą lemia tokie veiksniai kaip adresantas ir adresatas, turinys, situacija. Teksto funkcija yra dar vienas veiksnys, nuo kurio taip pat priklauso, kokias kalbos priemones pasirinksime, norėdami kalbėti ar rašyti tinkamai ir būti teisingai suprasti. Kaip smarkiai skiriasi informacinę ir poveikio funkciją turintys tekstai, iliustruoja pavyzdys, pateiktas lentelėje (cituojama iš delfi.lt). Atkreipkite dėmesį, kad informaciniam tekstui būdingas neutralumas, tikslumas, glaustumas, o poveikio tekstai išsiskiria subjektyvumu, ekspresyvumu, šaukiamosiomis konstrukcijomis.

Tikslas – informuoti: Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė Europos čempionato antrojo etapo pirmose rungtynėse rezultatu 79:74 (21:13, 19:26, 22:22, 17:13) įveikė Italijos krepšininkus. Mūsiškiai antrąjį etapą pradėjo turėdami dvi įskaitines pergales ir dabar įsirašė trečiąją, o italams tai buvo viena iš paskutinių galimybių kovoti dėl kelialapio į ketvirtfinalį.
Tikslas – paveikti: Šaunuoliai. Taip ir toliau! Šaunūs mūsų krepšininkai ir tiek. 4 pergales iš eiles, jau tikrai galime didžiuotis. VALIO! Italai gale pasidavė. Laimėjom, tad mes geriausi!!!!!!! SU PERGALE VISUS!!! TRIS KARTUS: VALIO, VALIO, VALIO!!! (…)

Kad jūsų kalba būtų gera (III). Įvertinkite situaciją >>

Asta Kupčinskaitė-Ryklienė. Kad jūsų kalba būtų gera (III). Įvertinkite situaciją
Verslo labirintas, 2007 Nr. 4, p. 32–33

Įsivaizduokite tokią situaciją. Brolis ir sesuo dirba vienoje bendrovėje. Jis yra rinkodaros direktorius, ji – komercijos direktorė. Direktorių susirinkime svarstomas rinkodaros priemonių projektas ir brolis, t. y. rinkodaros direktorius, teiraujasi sesers, t. y. komercijos direktorės, nuomonės dėl naujo produkto pavadinimo. Kaip jis į ją kreipiasi? Ar jis sako: „O kaip tau, Rasele, šitai patinka?“, ar: „Kokia, Rasa, jūsų nuomonė?“.
Greičiausiai jis renkasi antrąjį, šiuo atveju tikrai tinkamesnį variantą. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kalbasi brolis ir sesuo (artimi asmenys) apie paprastus dalykus (teiraujasi nuomonės), vis dėlto svarbiausia čia yra ne jų asmeninis santykis, o bendravimo situacija – visiškai oficiali ir dalykinė. Bendravimo situacija ir yra šio mūsų straipsnio, tęsiančio geros kalbos veiksnių aptarimą, tema.

Oficialu vs. neoficialu

Visas bendravimo situacijas galima skirti į dvi rūšis – oficialiąsias ir neoficialiąsias. Oficialiosios situacijos susijusios su profesine veikla, viešaisiais ryšiais ir viešomis vietomis (darbas, susirinkimai, susitikimai, konferencijos, priėmimai ir pan.). Neoficialiosios situacijos – tai pokalbiai šeimoje, su draugais, giminėmis, pažįstamais.
Reikia pripažinti, kad oficialiųjų ir neoficialiųjų situacijų ribos nėra griežtos, tai priklauso ir nuo subjektyvių, ir nuo objektyvių vertinimų. Įvairūs žmonės skirtingai nusako oficialumo ribas. Vieniems oficialu yra tik tai, kas vyksta dalykinėje aplinkoje, kiti oficialiu bendravimu laiko ir tokį, kai jų namuose yra bent vienas ne šeimos narys. (…)

Kad jūsų kalba būtų gera (II). Turinio ir formos atitiktis >>

Asta Kupčinskaitė-Ryklienė. Kad jūsų kalba būtų gera (II). Turinio ir formos atitiktis
Verslo labirintas, 2007 Nr. 3, p. 37–38

Jūs jau žinote, kas padeda nuspręsti, kada ir kokių geros kalbos reikalavimų reikia laikytis, kad kalbėtume ir rašytume gerai, t. y. tinkamai. Tai yra kalbėjimo būdą lemiantys veiksniai: adresantas (teksto autorius, kalbėtojas, rašytojas), adresatas (klausytojas, skaitytojas), turinys (apie ką kalbama ar rašoma), situacija, kalbėjimo funkcijos ir pati kalba (kalbos priemonės). Praėjusį kartą aptarėme adresanto ir adresato veiksnius, o šįkart pasižiūrėkime, kiek ir kaip mūsų kalbėjimą (ir rašymą) lemia turinys: tie dalykai, apie kuriuos yra tekstas.

Aukso žiedas ar auksinis žiedas?

Kaip jau esame įpratę, pradėkime nuo pavyzdžio. Turbūt sutiksite, kad būdvardis auksinis ir daiktavardžio kilmininkas aukso yra sinonimai. Ir vienas, ir kitas pasako medžiagą, iš kurios daiktas pagamintas. Bet šie žodžiai sinonimai yra ne visada. Atlikite eksperimentą. Žodžiams žiedas, taurė, grandinėlė, medalis, kalnas priskirkite vieną iš žodžių: aukso arba auksinis. Rinkitės intuityviai, greitai, pagalvokite, kuris variantas jums skamba natūraliau.
Matome, kad vieniems žodžiams (grandinėlė) natūralesnis yra būdvardis auksinis, kitiems (taurė, medalis, kalnas) – daiktavardžio kilmininkas aukso, o su žodžiu žiedas abu variantai priimtini: ir auksinis žiedas, ir aukso žiedas. Žodžiai aukso ir auksinis sinonimai yra tol, kol juos aptariame be konteksto, o štai sujungę konkrečius žodžių junginius įsitikiname, kad jų reikšmės ne visada sutampa. Tai parodo, kad formos, arba kalbėjimo būdo, pasirinkimą iš tiesų lemia turinys. (…)

Kad jūsų kalba būtų gera (I). Pradėkite nuo savęs ir nuo to, kam skiriate tekstą >>

Asta Kupčinskaitė-Ryklienė. Kad jūsų kalba būtų gera (I). Pradėkite nuo savęs ir nuo to, kam skiriate tekstą
Verslo labirintas, 2007 Nr. 2, p. 30–31

Gera kalba – tai kalba, kuri yra logiška, taisyklinga, tiksli, glausta, aiški ir paprasta. Tam tikrais atvejais ji gali būti ne visai taisyklinga, kitais atvejais ji gali būti ne visai glausta, bet vis tiek bus gera. Kaip nuspręsti, kada ir kokių geros kalbos reikalavimų reikia laikytis, kad kalbėtume ir rašytume gerai, t. y. tinkamai?

Į šį klausimą atsako tokie dalykai kaip kalbėjimo būdą lemiantys veiksniai. Jų yra šeši: adresantas (teksto autorius, kalbėtojas, rašytojas), adresatas (klausytojas, skaitytojas), turinys (apie ką kalbama ar rašoma), situacija, kalbėjimo funkcijos ir pati kalba (kalbos priemonės). Šįkart aptarkime du iš jų: adresantą ir adresatą.

Be jokios abejonės, nuo adresanto, teksto autoriaus, daug priklauso, kokį tekstą išvys skaitytojas ar išgirs klausytojas. Adresantas yra vienintelis subjektyvus teksto pobūdį lemiantis veiksnys. Jo poveikį aptarkite palygindami tris pasakymus:

1) Pateikime pasiūlymus dėl projekto iki rytojaus 14 val.

2) Prašau pateikti pasiūlymus dėl projekto iki rytojaus 14 val.

3) Pasiūlymus dėl projekto reikia pateikti iki rytojaus 14 val.

Pasakymai skiriasi nedaug, bet tie skirtumai puikiai atskleidžia, kaip skirtingai gali būti pateiktas nesudėtingas nurodymas. Pirmasis pasakymas – Pateikime pasiūlymus… – formuluojamas liepiamosios nuosakos daugiskaita. Tai rodo, kad pateikiantysis nurodymą veikia drauge. Tai kolegiška, komandinį darbą vertinančio adresanto formuluotė. (…)

Pakalbėkime apie gerus dalykus, arba Kokia kalba yra gera? >>

Asta Kupčinskaitė-Ryklienė. Pakalbėkime apie gerus dalykus, arba Kokia kalba yra gera?
Verslo labirintas, 2006 Nr. 6, p. 32–33

Artėjančių švenčių proga norisi kalbėti apie gerus dalykus. Pavyzdžiui, apie gerą kalbą. Ne, ne žodžius, reiškiančius gerumą. O apie tai, kas yra gera kalba apskritai. Gali būti, kad atsakymas skaitytoją šiek tiek nustebins, bet išgirsti jį naudinga, nes tai pravers bet kada, kai tik sakysite kalbą, rašysite laišką ar greitosiomis kompiuterio klaviatūra rinksite elektroninį laišką.

Taigi kokia kalba yra gera? Pradėkime nuo pavyzdžio.

Prieš kelerius metus skaitau vieno laikraščio straipsnio antraštę: „Rudenį Ariną užgrius motinystės rūpesčiai“. Antraštė taisyklinga, klaidų čia nėra. Skaitau toliau ir sužinau, kad Arinos sūnus pradės eiti į mokyklą, todėl jai padaugės rūpesčių. Tai perskaičiusi jaučiuosi nejaukiai, nes antraštė žadėjo, kad „užgrius motinystės rūpesčiai“, o rašoma apie mokyklą!

Štai ir pirmasis svarbus pastebėjimas: taisyklinga kalba ir gera kalba nėra tas pat. (…)